Aktualijos

Truputis istorijos…

Žmonių noras ir poreikis puoštis žinomas jau nuo pirmykščių laikų. Įdomu kaip atrodė pirmasis žmogaus pagamintas papuošalas…Gal tai buvo žvėries iltis, gal įdomus, kažkuo patraukęs dėmesį akmuo ar medžio gabalėlis. Kas  bebūtų- tai turėjo paskirtį – pritraukti gerąsias jėgas arba apsaugoti nuo blogio. Papuošalai tuo metu pirmiausia turėjo magišką funkciją.

Žmonija tobulėjo, keitėsi jos tikslai, o kartu reikalavimai,  keliami papuošalams. Vystėsi grožio supratimas ir žmogui nebepakako tiesiog gražaus kažkur rasto akmens ar iš sumedžioto žvėries nasrų išrauto danties. Kad jis atitiktų keliamus estetinius reikalavimus, jį reikėjo patobulinti, apdirbti, pagražinti. Taip ir prasidėjo juvelyrinių dirbinių kūryba.

Lietuvoje poslinkį  vystytis šiam  menui suteikė XVII-XVI a. pr. Kr. į Lietuvą pradėtas įvežti žalvaris ir su juo prasidėjęs ankstyvasis metalų arba žalvario laikotarpis (XVI-V a. pr. Kr.). Tuo metu išplito papuošalai iš lankstytų žalvarinių vielelių ir lazdelių bei kalto metalo (smeigtukai, apyrankės kanopiniais galais).

Senajame geležies amžiuje (I-IV a.) gaminta daug tik Lietuvai būdingų geležies bei žalvario papuošalų: antsmilkinių, kaklo apvarų, segių, apyrankių, žiedų. Žalvaris, taip pat stiklo ir emalio papuošalai čia keliavo iš Romos mainais už gintarą.  Įvairėjo papuošalų formos ir atlikimo technika, įvestos naujos medžiagos (sidabras, stiklas, emalis).

Viduriniajame geležies amžiuje (V-VIII a.) žlugo Romos imperija, vyko tautų kraustymasis, formavosi nauji prekybos keliai, kurie tiesėsi iš Lietuvos į pietryčius. Pagausėjo įvairių papuošalų, kito jų formos. Lietuviams buvo būdingos – antkaklės šaukštiniais galais.

Vėlyvajame geležies amžiuje (IX-XII a.) gaminti ypač puošnūs ir sudėtingi sidabro, žalvario ir gintaro dirbiniai. Atsirado naujų papuošalų (plokštelinės ir pasaginės segės, klaustuko pavidalo auskarai). Tuo laikotarpiu buvo populiarūs masyvūs, sunkūs papuošalai.

Gotikos laikotarpiu (XIII a.-XVI a.) papuošalus amatininkai gamino iš vietinės balų rūdos ir iš metalo, atgabento iš kitur. Su pagonybės atsitraukimu nyko baltiškieji papuošalai iš paprasto ir pasidabruoto žalvario, sidabro. Plintantys europietiški drabužiai, dažniausiai puošti siuvinėjimu, tolydžio išstūmė antkakles, apyrankes, smeigtus. Juos keitė vakarietiški koljė, kabučiai, grandinėlės, karoliai, apyrankės, žiedai. Iš tradicinių baltiškų papuošalų kurį laiką nešiotos apskritos plokštelinės ir žiedinės segės, dekoruotos raižyba, granuliavimu, filigranu, segės gyvūniniais galais, įvairūs mišrūs vėriniai. XVI a. išnyko žalvariniai papuošalai.

Renesanso laikotarpiu (XVI a.-XVIIa.)  smulkieji bajorai ir valstiečiai galutinai atsisakė baltiškų formų papuošalų, juos keitė kosmopolitiškų formų grandinėlėmis su medalionais, filigrano ir kiauraraštėmis segėmis, žiedais su reljefiniais jų savininko portretais. Ypač prabangūs buvo masyvūs aristokratų papuošalai, nusagstyti brangiais ir pusbrangiais akmenimis, ypač madingi buvo perlų vėriniai, kabučiai su Vilniaus pinigų kalyklos monetomis, gemos ir kamėjos, kurias kūrė Vilniaus auksakaliai.  Miestiečiai ir smulkieji bajorai puošėsi paauksuotais žalvariniais ir sidabriniais papuošalais.

Baroko laikotarpyje (1600-1790) svarbus auksakalystės centras buvo Vilnius. Čia ir kituose miestuose gaminti papuošalai: antkaklės, diademos, segės, žiedai, apyrankės, pasižymėję puošybos (emaliai, inkrustacija brangiais ir pusbrangiais akmenimis) ir technikos (filigranas, granuliavimas, liejyba, kalstinėjimas, kt.) įvairove.

Klasicizme (1780-1850) didžiąją dalį auksakalių dirbinių ir toliau sudarė moteriški papuošalai: antkaklės, diademos, žiedai ir apyrankės su kamėjomis, mūvėtos iškart po keletą, drabužius puošusios segės, medalionai. Jiems vartoti taurieji metalai, brangieji ir pusbrangiai akmenys, taikyta įvairi technika: liejimas, spaudimas, kalstymas, filigranas. XVIII a. pabaigoje vietinių papuošalų poreikis sumenko dėl užsieninių šios rūšies dirbinių, kurių ypač daug buvo įvežama iš Vokietijos ir Prancūzijos.

XIX a.juvelyriniuose dirbiniuose vyravo neostilių formos. Pradėta sidabruoti ir auksuoti pigesnius metalo gaminius galvaniniu būdu. Pavieniai auksakaliai , turėję nedideles dirbtuvėles, dirbo visoje Lietuvoje. Jų dirbtuvėse buvo gaminami papuošalai, liturginiai reikmenys, dekoratyviniai indai.

Šiuolaikinę lietuvių juvelyriką kuria savitu stiliumi išsiskiriantys menininkai. Juvelyriniame dirbinyje šalia aukso ir sidabro naudojama plastmasė, medis, kailis, audinį, oda ir kt. Tokie deriniai artimi provokatyviam žaidimui, ironijai, groteskui, būdingam postmodernistinei epochai.

Pagrindinis skiriamasis šio laikotarpio lietuvių juvelyrikos bruožas yra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą, kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija. Dauguma dabartinių mūsų juvelyrų kalba universalia meno kalba. Jie daro papuošalus, kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja   kaip antifunkcionalų dirbinį, apeliuoja į intelektualinį žiūrovo suvokimo lygmenį. Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos dailės srities parodoje.  Plėtodami tradicinio papuošalo formas, kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais metalo dirbiniais, lietuvių juvelyrai ieško naujų išraiškos būdų.

 

Taigi, juvelyrika – tai taikomosios dekoratyvinės dailės šaka; papuošalų iš tauriųjų bei spalvotųjų metalų, jų lydinių ir brangakmenių kūryba. Juvelyriniai dirbiniai gaminami iš aukso, sidabro, platinos, vario ir kitų metalų, puošiami brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, perlais, gintaru, perlamutru, dramblio kaulu, ragu. Vartojama įvairi technika: kalyba, kalstymas, filigranas, granuliavimas, liejyba, juodinimas, inkrustacija, puncavimas, ėsdinimas, šlifavimas, poliravimas, emaliavimas, taip pat mechaniniai metalo apdorojimo būdai: štampavimas, presavimas, valcavimas ir kiti.

Šis tas apie papuošalų gamyboje naudojamus pagrindinius metalus:

Taurieji metalai

Ypatingu cheminiu atsparumu pasižymintys metalai. Kambario temperatūroje nereaguoja su ore esančiu deguonimi, t.y. nesioksiduoja. Įprastai tauriaisiais metalais vadinami auksas (Au), sidabras (Ag), platina (Pt) bei penki jos palydovai: paladis (Pd), rodis (Rd), osmis (Os), iridis (Ir) bei rutenis (Ru).

       Auksas

Vienintelis geltonas grynasis metalas, tauriausias iš metalų. Puikiai apsidirba šaltuoju būdu. Lydymosi temperatūra 1063˚C. Tankis 19,3 g/cm3. Cheminis simbolis Au atsirado nuo lotyniškojo pavadinimo „aurum“. Dėl grynojo aukso (999,9 prabos) minkštumo papuošalų gamyboje yra naudojami aukso lydiniai. Svarbiausios priežastys: kietumo ir tvirtumo padidinimas, atspalvio pakeitimas, kainos sumažinimas.

Aukso lydiniai

Skirstomi į baltuosius ir spalvotuosius lydinius. Spalvotieji aukso lydiniai dažniausiai susideda iš aukso, sidabro ir vario. Geltonasis auksas turi maždaug po lygiai sidabro ir vario priemaišų. Raudonasis auksas turi daugiau vario negu sidabro. Baltajame aukse kaip balinantis priedas yra legiruojamas paladis.

       Sidabras

Pavadinimas greičiausiai kilęs iš gotų k. „silbur“ – baltas, spindintis metalas. Cheminis simbolis Ag – iš lotynų k. „argentum“. Sidabras yra šviesiai baltos spalvos metalas. Tai balčiausias, labiausiai laidus šilumai bei elektros srovei,bei geriausiai poliruojamas metalas. Lydymosi temperatūra 960˚C. Tankis 10,5 g/cm3.

Sidabro lydiniai

Sidabras paprastai yra legiruojamas su variu (Cu). Sidabro lydinio praba gali būti nuo 970 (emaliavimui skirtas sidabro lydinys) iki 800 (indai, stalo įrankiai). Papuošalų gamyboje didžiausią reikšmę turi 925 prabos sidabras, Europoje labiau žinomas kaip sterling silver. Ore esantys sieros (S) junginiai chemiškai reaguoja (ypač – drėgnoje aplinkoje) su sidabru, del ko pastarasis gali smarkiai patamsėti. Norint išvengti patamsėjimo, sidabro gaminių paviršius yra papildomai apdorojamas. Labiausiai paplitę apdorojimo būdai yra padengimas skaidriu nitrolaku – „caponavimas“, bei galvaninis būdas – rodavimas.

       Platina (Pt)

Pavadinimas iš ispanų k. „platina“ – sidabrėlis. Pt yra pilkai baltos spalvos, su lengvai melsvu atspalviu. Lydymosi temperatūra 1774˚C. Tankis 21,5g/cm3. Gerai poliruojasi, labai stiprus spindesys. Iš visų tauriūjų metalų Pt yra mažiausiai laidus šilumai bei elektros srovei, taip pat turi mažiausiai plėtimosi koeficientą kaitinant. Pt yra gerai virinamas bei kalamas, nesukelia jokių alerginių reakcijų ir nereaguoja su oro deguonimi bei rūgštimis. Pt gamtoje yra beveik visada randamas tik su 5 kitais platinos grupės metalais (paladžiu (Pd), rodžiu (Rd), ruteniu (Ru), osmiu (Os) bei iridžiu (Ir), kurie vadinami platinos palydovais, arba platinos grupės metalais. Pt papuošalų gamyboje naudojama kaip aukščiausios prabos iš visų tauriųjų metalų lydynys Pt 960.

         Praba

Skaičius, kuris nurodo santykinį grynojo tauriojo metalo kiekį lydinyje (išreikštas tūkstantosiomis dalimis – promilėmis (‰)). Pvz. 585 praba reiškia, kad lydinyje yra 585 tūkstantosios dalys (‰) arba 58,5% grynojo aukso, kitas 415 tūkstantųjų dalių arba 41,5% sudaro kitų metalų (dažniausiai sidabro (Ag) bei vario (Cu)) priemaišos. Kai kuriose šalyse tradiciškai yra naudojama karatinė prabavimo sistema. Vienas karatas atitinka vieną dvidešimtketvirtąją (1/24) lydinio masės dalį. 24 karatai atitinka 1000 prabą, o pvz. 14 karatų atitinka 585 prabą.

 

Dažniausiai papuošalų gamyboje naudojamų akmenys:

          Deimantas

Iš graikų k. „adamas“ – nenugalimas. Tai yra vienintelis brangakmenis, sudarytas tik iš vieno cheminio elemento – grynosios anglies (C). Tai kiečiausia žinoma medžiaga Žemėje. Stiprus spindesys. Bespalvis, dažnai su gelsvu atspalviu. Rečiau dėl svetimų atomų priemaišų įgauna ryškias spalvas (vadinamieji „fancy diamonds“). Tik apie 20 procentų visų pasaulyje išgaunamų deimantų yra tinkami papuošalų gamybai. Deimanto kokybė yra nustatoma pagal keturis „C“ kriterijus: cut – briaunavimas, carat – masė, colour – spalva, clarity – švarumas.

         Rubinas

Pavadinimas kiles iš lotynų k. „rubeus“ – raudonas. Brangiausias rubinas yra taip vadinamos „karvelio kraujo“ spalvos – skaisčiai raudonos su lengvai melsvu atspalviu. Po deimanto kartu su safyru kiečiausias mineralas. Rubinas priklauso brangiausių brangakmenių grupei.

         Safyras

Korundo grupės brangakmenis. Kalbant apie safyrą be papildinio visada turimas omenyje mėlynasis korundas. Labiausiai vertinamas yra „rugiagėlių žydrumo“ spalvos safyras. Pradžioje safyru buvo vadinama mėlynoji safyro atmaina, šiuo metu safyrais yra vadinami visi neraudoni tinkantys papuošalų gamybai korundai. Įvairūs atspalviai yra žymimi atspalvį apibrėžiančiais žodžiais, pvz. žaliasis safyras, geltonasis safyras. Bespalvis safyras vadinamas leikosafyru, oranžinis safyras yra vadinamas padparadža.

         Smaragdas

Žalios spalvos brangakmenis, priklausantis berilo grupei. Dėl savo išskirtinumo šio mineralo atspalvis yra apibūdinamas kaip „smaragdinė žalia“. Skaidrus tik esant ypatingos kokybės žaliavai. Dažniausiai neskaidrus dėl daugybės smulkių įtrūkimų viduje. Vertingiausi yra sodriai žalio atspalvio smaragdai, kurie net esant įtrūkimams yra žymiai vertingesni už skaidriuosius.

          Perlai

Organinės kilmės produktai. Jie susidaro moliuskų kriauklėse. Perlas gali susidaryti tik tada, kai svetimkūnis (smiltelė) pakliūva į moliusko kriauklės vidų. Dėl augančios perlų paklausos bei ribotų natūralių perlų išteklių perlai buvo pradėti auginti (kultivuoti). Kultivuoti perlai yra gamtinis produktas, atsiradęs su žmogaus pagalba. Žmogus įterpdamas į kriauklę svetimkūnį (perlamutro rutuliuką) paskatina perlo susidarymą bei augimą.

 

      Cirkonis

Dažnai painiojamas su mineralu cirkonu (cirkonas). Žmogaus gamybos produktas. Gali būti pagamintas bet kokios spalvos (taip vadinamieji “Svarovskio kristalai“). Bespalvis cirkonis plačiai naudojamas auksinės bižuterijos gamyboje kaip deimanto imitacija.

Sintetiniai akmenys

Savo chemine sudėtimi bei spalva atitinkantys gamtoje randamus brangakmenius; su žmogaus pagalba pagaminti produktai (pvz. sintetinis rubinas).

Brangakmenių imitacijos

Į gamtoje randamus brangakmenius išoriškai panašūs žmogaus gamybos produktai, savo chemine sudėtimi bei spalva nebūtinai atitinkantys gamtinius brangakmenius (pvz. cirkonis – deimanto imitacija).

      Gintaras

“ Gintaras – tai išminčius, kuris neperša savęs niekam, tačiau ramiai ir tyliai būna su tais, kurie nuoširdžiai nori būti su juo ir mokytis jo ramybės, koncentracijos nesikoncentruojant, vidinės tylos, aiškumo ir tikrumo“.

Gintaras nuo seno laikomas magišku akmeniu, ne tik saugančiu nuo pikto, bet ir suteikiančiu kūrybiškumo, atnešančiu sėkmę ir ramybę. Jis skatina altruizmą, švelnumą, ramų ir tikrą pasitikėjimą savimi, gebėjimą spontaniškai pasielgti situacijose, kuriose anksčiau būdavo paklūstama įsikalbėtiems planams. Jis ramina emocingų žmonių vidinį chaosą, nervingumą, irzlumą, pyktį, įtampą, atsiradusią iš prisigalvotų problemų, nuoskaudas, vienatvę, graužatį dėl to, ką galėjote padaryti, bet nepadarėte. Naudingas gintaras tiems, kurie negali išsilaisvinti iš nuoskaudų, ypač tėvams ar seneliams, taip pat ir nešantiems protėvių karmos dalį.

Nuo seniausių laikų buvo tikima, kad gintaras – vaistas nuo visų ligų. Senovės romėnų ir arabų gydytojų knygose galima rasti daugybę receptų, kaip panaudoti gintarą gydymui. Atrodo, nebuvo tokių ligų, nuo kurių neišgydytų gintaras. Gintaro karoliais gydė nuo gerklės skausmo, peršalimo, astmos, širdies negalavimų, padėdavo nuo pykinimo, valė akmenis iš insktų, padėjo įveikti akių ligas.

Gintaras tinka bet kurio amžiaus, pradedant kūdikyste, baigiant gilia senatve, bet kurios profesijos ar tikėjimo žmogui. Mažus jis saugo nuo ligų ir nelaimių, apgaubdamas savo globėjišku šydu (geltonas, gelsvai balkšvas). Jis tinka ir tiems vaikams, kurie sunkiai kalba dėl patirto išgąsčio ar tiesiog reikalauja per daug dėmesio (geltonas). Jau nuo seno pajūrio motinos mažyliui, kuriam ima kaltis dantukai, duodavo griaužti ant siūlo užvertą geltono gintaro gabalą, kad dantukai būtų sveikesni ir pats jų dygimo procesas vyktų lengviau. Karolius nuo seno nešiojo turintieji strumą arba skydliaukės problemų.

Gintarą dažnai reikia valyti, nes jis greitai viską sugeria į save. Pirmiausia nuplaukite jį po tekančiu drungnu vandeniu. Tada įdėkite į stiklinę šaltinio vandens su šaukšteliu jūros druskos ir palaikykite keletą valandų. Jei jis buvo seniai valytas, tegul pabūna ilgiau. Tada išimkite ir vėl nuplaukite.

Kartą per mėnesį gintarą įkraukite saulės spinduliuose, palikdami jį atvirame ore visai dienai ant palangės.

Gintaras turi ganėtinai platų spalvų spektrą. Spalvos savaime suteikia jam dar didesnę ir poveikių įvairovę.

Baltas gintaras suteikia vidinio stabilumo, išlaiko lengvumą, padeda įgyti visuomenės palankumą. Jis savaime ramina ir moko, kad viskas ateina ramiai ir kryptingai dirbant. Ypač tinka tiems, kurie stengiasi laikytis tradicijų savo šeimoje ar net dirba Tėvynės labui. Tai kilmingų savo siela žmonių amuletas. Gerai veikia smegenis, nervų ir endokrininę sistemą, limfą ir širdį.

Geltonas gintaras  padeda rasti aukso vidurį, atsipalaiduoti, pailsėti, ramina. Itin naudingas tiems, kurie turi problemų bendraujant su kitais arba jų darbas susijęs su komunikacija. Tai vienas puikiausių gydymo akmenų, jo savybės anksčiau jau buvo aprašytos. Jis gali būti naudojamas įvairioms reikmėms. Itin gerai kvėpavimo takams, plaučiams, endokrininei sistemai, odai, ausims, akims ir t. t.

Raudonas gintaras paskatins nuosaikų aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis, skatins siekti užsibrėžtų tikslų. Gerai meilei. Ši  gintaro rūšis gali praversti visuomeniškai aktyviems žmonėms, siekiantiems įgyvendinti realius norus ir planus.  Tinka nuo vyriškų lyties organų ligų ir sutrikimų.

Žalias gintaras skatina meilę gamtai, padeda pažinti augmenijos pasaulį. Naudingas tiems, kurie bijo bendrauti su kitais, manydami esą neverti, todėl mieliau bendrauja su gamta nei su žmonėmis. Ypač gerai žolininkams ir gyduoliams. Gerai širdžiai, plaučiams, inkstams.

Mėlynas gintaras skatina platesnį supratimą, padeda priimti ir kito poziciją, neperšant savosios. Jis padeda protą paversti išmintimi. Naudingas visiems, kurie linkę į filosofiją, dvasios ieškojimus. Padeda nebūti fanatikais, tačiau turėti savo poziciją ir sugebėti ją apginti, jei to reikia. Tinka rašytojams, režisieriams, kompozitoriams ir dainininkams, besisemiantiems  įkvėpimo iš savo šalies dvasios lobių,  filosofams, iškiliems mokytojams ir dėstytojams. Gerai veikia kvėpavimo takus.

Rudas gintaras  ramina pyktį, agresiją, nepasitenkinimą viskuo, pavydą, kerštą, piktas nuoskaudas. Tinka tiems, kurie nežino, kur dėti savo energiją, arba atvirkščiai laiko ją užspaudę, kurių emocijų skalė greitai šokinėja aukštyn žemyn. Valo išskyrimo sistemą, ramina šlapimo pūslės uždegimus. Labai gerai dėti jį prie II čakros nugaros srityje, ypač jei ten jaučiami skausmai ar įtampa.

Juodas gintaras  tinka tiems, kuriems reikalingas susikaupimas ir koncentracija į konkrečius tikslus. Naudingas stuburui (galima tiesiog švelniai juo masažuoti kylant nugaros srityje nuo apačios į viršų, vis sustojant ten, kur skauda ar jaučiasi nors kokie pojūčiai ilgiau, jį kiek paspaudžiant). Juo galima masažuoti kojų pėdas.

 

Taigi, Jums spręsti kokiu papuošalu puoštis(: